Povilas Žolynas tikriausiai nesvajojo būti kaimo daržininku – auginti morkas, burokėlius, svogūnus, kopūstus, tačiau tokią ateitį jam sudėliojo tėvai. Šia įvykių linkme jaunas Šilavoto kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkas dabar nesiskundžia. Sako, gal ir galėtų gyventi mieste, bet nežino, ką ten veiktų.
Kaimas tapo namais
Ūkio kūrimo pradžia Povilui buvo palanki – neturėdamas trisdešimties, jis perėmė tėvų ūkį Šilavoto kaime. Dabar šeimos valdos išaugo iki 50 ha. Pusė žemės nuosavos, pusė – nuomojamos. Iš tokio dydžio ūkio šeimyna, auginanti tris vaikus, gali nesunkiai išgyventi.
Liudvinavo seniūnijos daržininkas P.Žolynas teigė, kad renkantis profesiją jam tarsi ir nebuvo kito pasirinkimo. Nuo mažens tėvams kaime padėdavo, todėl užaugęs pasirinko žemdirbio profesiją.
Jam pasisekė ir renkantis žmoną. Anot Ivetos Žolynienės, kai jie tuokėsi, vyras jau turėjo pagrindą po kojomis, ūkininkavimo patirtį ir ūkininko statusą.
„Mes gyvenome Šilavote, o Povilo tėvai šiame krašte ūkininkavo. Jie buvo naujakuriai ūkininkai. Taip ir susipažinome“, – pamena Iveta. Tiek ji, tiek Povilas užaugo mieste, bet tėvų buvo pratinami prie darbų kaime. Gal todėl ir savo gyvenimus jie nusprendė kurti ten, kur susipažino – Šilavote.
Patirtis iš tėvų
P.Žolyno tėvai netoli miesto nuomojosi žemės ir sodino lengviau išauginamas daržoves – kopūstus ir morkas. Taip uždirbdavo šeimai papildomų pajamų. Marijampolės kraštas jau tuomet garsėjo gerais kopūstų derliais. Tėvų daržovių auginimo patirtį perėmė ir vyriausiasis sūnus.
Anot ūkininko, daržovėms daug žemės nereikia, dabar jos pakanka ir sėjomainai išlaikyti. Kai didesni plotai, gali ir bulvių laukus išplėsti – jų augina iki 10 ha. „Jeigu žemės nepanaudoji tinkamai – ji bevertė“, – apie žemę mano ūkininkas.
Kai pristinga žinių, jaunasis ūkininkas dažniausiai prašo tėvų patarimo. Tėvai atskuba pagalbon ir per darbymetį. Visus darbus stengiasi įveikti pačių pastangomis, šeimos rate. Rengia rudenines talkas, kad laiku nuimtų derlių, tinkamai susandėliuotų.
I. ir P.Žolynų didžiausias turtas – trys vaikai, nuolat besisukiojantys aplink ūkininkaujančius tėvus. Autorės nuotr.
Į rinką pamažu
Per 30 metų vos perkopęs daržininkas savo ūkyje išaugintas daržoves ištisus metus tiekia švietimo įstaigoms – Marijampolės mokyklų ir vaikų lopšelių-darželių valgykloms. Kas savaitę į jas iš ūkio iškeliauja nemaži kiekiai.
Daržovių augintojas prisimena laikus, kai daržoves tiekdavo ir vaikų globos namams, ligoninei. Nišą susirasdavo pats, nes turėjo pavyzdį – jo tėvai užaugintas daržoves tiekdavo sanatorijų valgykloms.
Ūkininkas neslepia – realizacijos pradžia buvo turgus, bet jis pamažu stengiasi įpratinti žmones atvažiuoti daržovių patiems į jo ūkį, iki kurio nuo Marijampolės vos 4 kilometrai. Kai patys išsiveža, ir šeimininkui gerai, ir žmonėms pigiau.
Daržovių kokybės reikalavimai nemaži, tad ūkininkui tenka suktis, domėtis pažangesnėmis technologijomis. Savo gyvulių nelaiko, tad iš kaimyninio ūkio gauna mėšlo, bet jo kiekiai per maži, tad dar tenka žemę tręšti papildomai.
„Žinau, kad žmonėms labai aktualu, kuo tręšiame. Aš pasirinkau kompleksines suomiškas trąšas su mikroelementais. Be trąšų žemė daržovių neužaugintų. Reikia kažką duoti, kad galėtum atsiimti“, – tikino daržininkas.
Rūpesčių nesibaido
Apie bulves Povilas galėtų papasakoti net ir naktį prikeltas iš miego. Jo ūkyje gerai dera tiek ankstyvosios, auginamos po priedangomis, tiek vėlyvosios bulvės. Veisles renkasi atsižvelgdamas į žmonių poreikius. Ūkininkas pastebėjo, kad vieni pageidauja, kad bulvės virdamos sukristų, kiti – atvirkščiai, vieniems patinka geltonos, kitiems – raudonos. Todėl visokiausių rūšių ir augina.
Jaunasis daržininkas tikina, kad jeigu gera sėkla, iš vieno maišo bulvių dešimt maišų užauga, o kartais ir 16-a. Tai priklauso ir nuo metų, ir nuo sėklos. Šiemet derliumi nesiskundžia – iš hektaro vidutiniškai prikasė 25 tonas. Daržininko šeimos triūsą atlygina gausus morkų, burokėlių, svogūnų, kopūstų derlius.
Tik javai, kurių ūkyje nebuvo daug, šiemet itin prasti. Apie juos Povilas nelabai nori kalbėti, kaip ir apie pernykštį daržovių derlių. „Pernai daržovės buvo pasodintos į lengvą dirvą, todėl daug derliaus praradome, o šiemet viskas gerai, gamta nudžiugino“, – lietingus metus gyrė daržininkas.
Visada reikės
„Tradicinės daržovės nuo lietuvių stalo tikrai neišnyks“, – apie daržininkystės ateitį mano daržovių augintojas. Jis įsitikinęs, kad žmonės ir toliau jas valgys, nes daržovės yra mitybos raciono dalis, jos būtinos šeimininkių virtuvėse.
Daržininkystės ūkių, anot P.Žolyno, visada reikės, nes ne visos šeimos gali pačios užsiauginti daržovių arba neturi tinkamai įrengtų sandėlių. „Mes savo sandėliuose kokybiškas daržoves išlaikome iki kito derliaus“, – teigė jis.
Anot P.Žolyno, auginant daržoves labai gelbsti ūkyje įrengta laistymo sistema. Tris kartus gavęs ES paramos, atnaujino techniką. Nusipirko sėjamųjų, kurios pasėja ne tik morkas, burokėlius, bet ir svogūnus, ir kombainų, kad galėtų našiau dirbti. Kombainas nukasa ir bulves. Jis svajoja, kad ateityje žmogaus rankų reikėtų vis mažiau.
Linksta ne visi
Sigutis Jundulas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus vadovas
Dažniausiai ūkininkavimo imasi tie jaunuoliai, kuriems padeda tėvai – duoda žemės, technikos. Taip ir atsiranda dinastijos. Nauja tikrai gabių žmonių karta mokslus baigia, nes tikisi, kad vis tiek tėvas kada nors ūkį paliks arba padalys vaikams. Bet jeigu dabar kitomis sąlygomis reikėtų pradėti jaunam žmogui – be žemės, be technikos, be nieko, būtų daug sunkiau. O kai yra giminaičių, kurie jau tuo užsiima, sąlygos kur kas geresnės. Nors yra ir kitokių variantų. Ūkininkas tėvas norėtų perduoti ūkį, bet nėra kam, visi vaikai išlėkę gyventi į miestą. Jeigu dukterų turi, tai žentus dar bando prisišnekinti, bet nelabai kas nori. ES parama jauniesiems ūkininkams įsikurti veiks iki 2020 metų, reikia tik paprasčiausio noro. Aišku, ūkyje darbas nenormuotas, neribotas. Jaunas žmogus turi suprasti, kad negaus lengvatų, bus tik darbas nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Jei supras, tada pritaps.
Rizikinga parama
Antanas Vailionis, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas
Jaunam žmogui pradėti ūkininkauti Lietuvoje nėra paprasta. Kai jauni žmonės ryžtasi ūkininkauti gaudami paramą, būna nemažai rizikos. Tarsi duoda įsikūrimui, viskas gerai, bet šitame kelyje yra keli pavojai. Vienas – žemės kiekis yra ribotas, o įsipareigojimuose prirašo jį padidinti. O tai padaryti ne visi sugeba. Čia ir yra tarsi sūris pelėkautuose. Vėliau pasirodo, kad dar ir paramą, net gautą žemės ūkio technikai, reikia grąžinti. Todėl reikia labai pasvarstyti, ar sugebėsi gavęs paramą tiek išsiplėsti.
Nuo nulio tikriausiai dabar niekas ir nepradeda. Seneliai palieka ūkį ar kas nors iš artimų giminių perleidžia. Nusipirkti žemės ir pradėti naujai ūkininkauti praktiškai neįmanoma, nes varžo žemės pirkimo įstatymai. Mano nuomone, tai gal ir nėra labai blogai, nes ūkininkauti turi žmogus, kuris apie tai supranta, kurio šaknys jau yra kaime. Iš miesto atėjęs ūkininkauti greičiausiai arba bus verslininkas, bandantis padaryti „pinigą“, kuris paskui paliks netvarką, arba iš jo nebus didelės naudos žemės ūkyje.
Paskutiniai komentarai